vienplaukinis

vienplaukìnis, -ė adj. (2) Š, BŽ453, NdŽ, KŽ, JT131, Všn, Dkk, Tj; Rtr, Vr žr. vienplaukis 1: Neik oran vienplaukìnė – vėjas supus (supūs) Pnd. Dabar vienplaukìnės mergos vaikščioja Šmn. Vasarą gerai ir vienplaukìniam Lel. Kunigas pamatė vienplaukìnę paną, tai išbarė an pamokslo Krns. Vasarą visi vyrai dabar vienplaukìniai vaikšto Sv. Vienplaukìnė, gink Dieve, niekur neisi [seniau] Kvr. Kad ne taip būtų šilta galvai, sėdėjo vienplaukinė A.Vien. Jis stovėjo sodo pakrašty vienplaukinis, išbalęs ir pražilęs S.Zob.